Kurios kartos rišamoji medžiaga yra geriausia?
Įvadas
Odontologijos srityje rišamosios medžiagos atlieka itin svarbų vaidmenį užtikrinant įvairių atkuriamųjų procedūrų sėkmę ir ilgaamžiškumą. Jie naudojami siekiant sukurti tvirtą ryšį tarp danties struktūros ir atkuriamųjų medžiagų, tokių kaip kompozitai ar keramika, užtikrinant stabilumą ir ilgaamžiškumą. Per daugelį metų buvo sukurtos skirtingos rišamųjų medžiagų kartos, kurių kiekviena turi unikalių privalumų ir apribojimų. Šio straipsnio tikslas – ištirti skirtingų kartų rišamąsias medžiagas ir nustatyti, kuri iš jų yra geriausia klinikinėje praktikoje.
I kartos klijavimo agentai
Pirmoji rišamųjų medžiagų karta, pristatyta šeštajame dešimtmetyje, rėmėsi rūgštiniu ėsdymu, kad būtų sukurtas mikromechaninis emalio sulaikymas. Šios priemonės naudojo fosforo rūgštį, kad selektyviai pašalintų išorinį emalio sluoksnį ir sukurtų šiurkštų paviršių geresniam sukibimui. Tačiau šios kartos rišamosios medžiagos turėjo keletą apribojimų. Jie nebuvo veiksmingi dentinui, nes ėsdinimas rūgštimi sukėlė dentino kanalėlių žlugimą, trukdantį sukibimo procesui. Be to, jų technikos jautrumas ir ilgalaikio stabilumo trūkumas apribojo platų jų naudojimą.
II kartos klijavimo agentai
Antroji karta, sukurta aštuntajame dešimtmetyje, siekė pašalinti pirmosios kartos trūkumus. Šios priemonės pristatė gruntų ir klijų sąvoką, atskirdamos ėsdinimo ir klijavimo etapus. Ant išgraviruoto emalio paviršiaus buvo padengtas gruntas, kad jis sudrėkintų ir pagerintų klijų prasiskverbimą bei drėkinamumą. Tada buvo užtepta lipni derva, kuri sudarė cheminį ryšį su gruntu, sukurdama lipnią sąsają tarp danties struktūros ir atkuriamosios medžiagos.
II kartos rišamieji agentai pasižymėjo geresniu sukibimo stiprumu ir patvarumu, palyginti su jų pirmtakais. Jie užtikrino geresnį sukibimą su dentinu ir buvo mažiau jautrūs technikai. Tačiau jie vis dar turėjo apribojimų, tokių kaip nesugebėjimas prisirišti prie drėgno dentino ar užterštų paviršių. Drėgmės kontrolė buvo labai svarbi dengiant, kad būtų pasiektas optimalus sukibimas.
III kartos klijavimo agentai
Trečioji rišamųjų medžiagų karta atsirado devintajame dešimtmetyje ir pristatė viso ėsdinimo sistemų koncepciją. Šios sistemos apėmė emalio ir dentino ėsdinimą rūgštimi, o po to gruntą ir klijus. Šios kartos rišamosios medžiagos dar labiau pagerino sukibimo stiprumą, ypač ant dentino, nes ėsdinimo procesas atskleidė kolageno pluoštus, pagerindamas mikromechaninį sulaikymą. Jie taip pat pasižymėjo geresniu atsparumu drėgmei ir užterštumui.
III kartos rišamosios medžiagos tapo plačiai pripažintos klinikinėje praktikoje dėl nuspėjamo ryšio stiprumo ir supaprastintos technikos. Tačiau jie vis tiek susidūrė su iššūkiais siekdami ilgalaikio patvaraus ryšio, ypač drėgnoje aplinkoje. Taip pat buvo pranešta apie jautrumą technikos pokyčiams ir pooperacinį jautrumą.
IV kartos klijavimo agentai
Ketvirtoji karta, pristatyta 1990-aisiais, siekė įveikti ankstesnių kartų apribojimus, į klijų sistemą įtraukiant hidrofilinius monomerus. Šie hidrofiliniai monomerai sugebėjo jungtis ir su drėgnu dentinu, ir su emaliu, todėl tepant nereikėjo kruopščios drėgmės kontrolės.
IV kartos rišamosios medžiagos pagerino sukibimo stiprumą, sumažino technikos jautrumą ir padidino atsparumą drėgmei ir užteršimui. Jie taip pat pasiūlė patobulintą kraštinį sandarinimą ir patikimesnę sujungimo sąsają. Tačiau susirūpinimas dėl pooperacinio jautrumo ir ilgalaikio patvarumo išliko.
V kartos klijavimo agentai
Penktoji rišamųjų medžiagų karta atsirado 2000-ųjų pradžioje ir pristatė savaime ėsdančių gruntų koncepciją. Šiuose gruntuose buvo rūgščių monomerų, kurie vienu metu išgraviravo ir gruntavo danties paviršių, supaprastindami klijavimo procedūrą. Jie suformavo hibridinį sluoksnį, demineralizuodami ir įsiskverbdami į paviršinį dentino sluoksnį, dėl kurio susidaro cheminis ir mikromechaninis ryšys.
V kartos rišikliai užtikrino puikų sukibimo stiprumą tiek su emaliu, tiek su dentinu, taip pat sumažino pooperacinį jautrumą. Jie pagerėjo drėgmei ir supaprastino naudojimo techniką, todėl jie tapo populiarūs tarp gydytojų. Tačiau buvo iškeltas susirūpinimas dėl ėsdinimo gylio kontrolės ir ilgalaikio jungties stabilumo.
VI kartos klijavimo agentai
Pastaraisiais metais buvo pristatytos šeštosios kartos rišikliai, dar žinomi kaip universalūs rišikliai. Šiomis priemonėmis buvo siekiama dar labiau supaprastinti klijavimo procesą, derinant savaiminio ėsdinimo ir ėsdinimo bei skalavimo būdus į vieną butelį. Priklausomai nuo klinikinės situacijos ir operatoriaus pageidavimų, jie gali būti naudojami tiek savaiminio, tiek viso ėsdinimo režimais.
VI kartos rišamosios medžiagos buvo universalios, nes jas buvo galima naudoti tiek tiesioginiam, tiek netiesioginiam restauravimui. Jie puikiai sukimba su emaliu ir dentinu, pagerino drėgmės toleranciją ir sumažino pooperacinį jautrumą. Be to, jie supaprastino sujungimo protokolą, sutaupydami laiko, kurį reikia sėdėti kėdėje.
Išvada
Apibendrinant galima pasakyti, kad bėgant metams rišamųjų medžiagų raida žymiai patobulino klijų odontologiją. Kiekviena karta pristatė naujas technologijas ir medžiagas, siekdama įveikti ankstesnių kartų apribojimus. Nors sudėtinga nustatyti absoliučiai geriausią rišamųjų medžiagų kartą, šeštoji karta, pasižyminti universalumu ir supaprastintu pritaikymu, pastaraisiais metais išpopuliarėjo. Tačiau svarbu pažymėti, kad rišiklio pasirinkimas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant klinikinę situaciją, operatoriaus pageidavimus ir specifinius paciento poreikius. Norint priimti pagrįstus sprendimus ir pasiekti sėkmingų atkūrimo rezultatų, būtina konsultuotis su odontologijos specialistais ir neatsilikti nuo naujausių tyrimų.